Aš esu Cheng Qiguang iš „Vitality Bar“, ir šiandien noriu pasidalinti tema: nėra geriausio amžiaus, yra tik geriausias mąstymas. Kai kurie žmonės gali stebėtis, koks amžius gyvenime yra geriausias? Ar nerūpestinga vaikystė, energinga jaunystė, ar rami senatvė. Aš asmeniškai tikiu, kad nėra geriausio amžiaus gyvenime, yra tik geriausias mąstymas.
Gimiau atokioje kaimo šeimoje, šeimoje daug brolių ir seserų, esu jauniausias. Namuose vyresni broliai ir seserys dažnai mane „tyčiojasi“, bet kol man skriaudžiama, kreipiuosi į tėvus skųstis, noriu gauti tėvų rūpesčio ir meilės, todėl augau nuolat žaismingoje aplinkoje. Dėl šeimos skurdo labai anksti mečiau mokyklą ir iki 17 metų likau namuose. Prasidėjus reformų, atsivėrimo ir migruojančio darbo bangai, su keliais partneriais išvykau į pietus, į Guangdongą. Tuo metu mano nuotaika pamažu keitėsi, nes iš namų dažnai susiduriu su nemaloniais ir liūdnais dalykais, nenoriu leisti tėvams nerimauti. Kiekvieną kartą grįžęs namo pranešiu apie ramybę, sakau, kad viskas gerai. Senstant, pirmiausia jiems skambinu, kad pasirūpintų savo sveikata, o jie liepia man dirbti. Tokiu būdu tikiuosi, kad senolis galės patogiai praleisti savo senatvę, senolis tikisi, kad galėsiu dirbti ramiai, vienas kitam laikyti sunkumus savo širdyse, tyliai ištverti vieni, neleisti vienas kitam nerimauti.
Yra tokia šiluma, kurios žmonės niekada nepamiršta – tai sielos tarpusavio priklausomybė. Vaikų ugdymui nusipirkau namą apskrities centre, noriu, kad tėvai persikeltų gyventi pas mane, bet jie nenori sakyti, kad kaime gera gyventi, ne tik platus matymo laukas, grynas oras, bet ir galimybė sodinti daržoves, šerti vištas, pabendrauti. Manau, kad ir tiems, kurie nežino apskrities, geriau būti ramiems kaime. Tad galiu grįžti tik kelioms dienoms atostogų kiekvienais metais. Pamenu, kai pasibaigė pavasario šventė, kelias dienas palikau namuose, nes baigėsi atostogos, kad skubėčiau atgal į įmonę dirbti (kai danguje lynojo, mama žiūrėjo į mane, važiuojantį į apskrities centrą susikrauti bagažo, žengė klupdama žingsnį ir išsiuntė mane į kaimą, kai nuėjau toli atsigręžti, ji vis dar stovėjo prie kaimo vartų ir žiūrėjo į mane, sustojau ir stipriai pamojavau, garsiai sakydama: „Mama! Grįžk! Grįšiu tavęs aplankyti, kai būsiu laisva“. Nežinau, ar ji mane girdėjo, bet esu tikra, kad galėjo jausti, ką pasakiau. Labai aiškiai jaučiu širdyje, kad ši banga mane gąsdina / kada dar metai susitiks, tuo metu širdis labai sunki, net jei yra visokių širdžių, bet norint gyventi arba ryžtingai apsisukti ir judėti pirmyn.
Gyvenimo kelyje susidursime su daugybe nemalonių dalykų ir patirčių, kurios gali būti tik nereikšmingos smulkmenos. Šiuo metu turėtume nusiraminti ir apie tai pagalvoti. Problemos gali atnešti tik blogą nuotaiką, bet bloga nuotaika negali išspręsti problemos. Jei pirmiausia nepripažinsime pralaimėjimo, iš tikrųjų mūsų gyvenimas ir yra toks, palaidotas kliūtyse, širdies patirtyje.
Neseniai skaičiau Inamori Kazuo „Gyvybės įstatymą“ ir giliai tai jaučiu. Anksčiau buvau toks užsiėmęs gyvenimu, toks išsekęs darbu. Visi sunkumai suvalgyti, bet gyvenimas nepasiekė laukiamų rezultatų. Kiekvieną dieną užimtas, bet nežinau, ką reiškia užimtumas / kur? Dirbu iki vėlumos, darbo rezultatai minimalūs, o kartais nieko nepadarai, bet kūnas jaučiasi labai pavargęs. Pamenu, kaip ponas Inamori sakė: „Kartėlio esmė / yra gebėjimas ilgai susikaupti ties tam tikru tikslu, tai savikontrolės, atkaklumo ir gebėjimo giliai mąstyti esmė, kai jauti, kad / tai nepakeliama, bet taip pat sunkiai dirbti, pasiryžus judėti į priekį, tai pakeis tavo gyvenimą.“ Pamažu suprantu, kad kančia yra skirta sustiprinti širdį, lavinti sielą, ką turime padaryti, tai puoselėti gamtą, susitikti su žmonėmis, kad puoselėtume širdį.
Įrašo laikas: 2023 m. lapkričio 17 d.
