Esu Cheng Qiguang iš „Vitality Bar“, o tema, kuria šiandien dalinuosi: nėra geriausio amžiaus, yra tik geriausias mentalitetas. Kai kuriems žmonėms gali kilti klausimas, koks yra geriausias amžius gyvenime? Ar nerūpestinga vaikystė, ar nuotaikinga jaunystė, ar rami senatvė. Aš asmeniškai tikiu, kad gyvenime nėra geriausio amžiaus, yra tik geriausias mentalitetas.
Gimiau atokioje kaimo šeimoje, šeimoje daug brolių ir seserų, o aš pati jauniausia, namuose dažnai vyresnieji broliai ir seserys „bamba“, bet kol būsiu skriaudžiamas, eisiu pas tėvus skųstis, noriu sulaukti globos ir meilės iš tėvų, todėl nuolat žaismingoje aplinkoje augau. Dėl savo šeimos skurdo labai anksti mečiau mokyklą ir iki 17 metų likau namuose. Kilus reformų ir atsivėrimo bangai bei migrantų darbui, su keliais partneriais išvykau į pietus į Guangdongą. Šiuo metu savijauta pamažu keitėsi, nes iš namų dažnai susiduri nelaimingais ir liūdnais dalykais ir nenori leisti tėvams nerimauti, kiekvieną kartą į namus pranešti ramybę sakys labai gerai. Kai aš senstu, pirmas dalykas, kurį dabar jiems skambinu, tai pasakyti, kad saugotų savo sveikatą, o jie man – dirbti. Taip tikiuosi senas senatvę praleisti patogiai, senis tikisi, kad aš galiu ramiai dirbti, vienas kitam sunkumus laikyti savo širdyse, tyliai ištverti vieni, neleisti vienas kitam jaudintis.
Yra tam tikra šiluma, kurios žmonės niekada nepamiršta, tai yra sielos tarpusavio priklausomybė. Vaikų mokslui nusipirkau namą apskrities sostinėje, noriu, kad tėvai persikeltų gyventi pas mane į apskrities seniūniją, bet nelinkę sakyti, kad kaime gyventi gera, ne tik platus matymo laukas, grynas oras, bet ir galima sodinti daržoves, lesinti vištas, užsukti pabendrauti, manau, taip pat ir apskrityje, kuri nežino, kaime geriau būti ramiam. Taigi kasmet galiu grįžti tik keletą dienų praleisti su jais atostogų. Atsimenu, kad kartą grįžo pavasario šventė, pabuvau keletą dienų namie, dėl šventės pabaigos, skubėti atgal į kompaniją į darbą, (kai dangus nestipriai lynojo, mama pažiūrėjo į mane, važiuojančią į valsčiaus sostinę susiruošti bagažo, žengė suklupus žingsniu ir išsiuntė į kaimą, kai nuėjau toli žiūrėti atgal, ji vis dar stovėjo žiūrėti į kaimą, Loudga. sakyk "Mama! Grįžk! Grįšiu tavęs kai būsiu laisvas" .Nežinau, ar ji mane girdėjo, bet aš tikiu, kad ji pajuto tai, ką sakiau.
Gyvenimo kelyje susidursime su daugybe nemalonių dalykų ir patirčių, kurios gali būti nereikšmingos smulkmenos. Šiuo metu turėtume nusiraminti ir apie tai pagalvoti. Problemos gali atnešti mums tik blogą nuotaiką, bet bloga nuotaika negali išspręsti problemos. Nebent pirma pripažinti pralaimėjimą, iš tikrųjų/mūsų gyvenimas yra toks, palaidotas kliūčių, širdies patirties.
Pastaruoju metu skaitau Inamori Kazuo „Gyvąjį įstatymą“ ir jį giliai jaučiu. Anksčiau buvau toks užsiėmęs visą gyvenimą, toks išsekęs darbe. Visi sunkumai buvo suvalgyti, bet gyvenimas nepasiekė laukiamų rezultatų. Kasdien užsiėmęs, bet nežinai užimtos/kur reikšmės? Dirbant iki išnaktų darbo rezultatai minimalūs, kartais nieko nedaroma, tačiau jaučiamas didelis kūno nuovargis. Prisimenu, ponas Inamori pasakė: „Kartėlis/yra gebėjimas ilgai susitelkti tam tikram tikslui, tai yra savitvardos, užsispyrimo ir gebėjimo giliai mąstyti esmė, kai jauti tai/nepakeliama, bet ir sunkiai dirbti, pasiryžusi judėti į priekį, tai pakeis tavo gyvenimą“. Pamažu suprantu, kad kančia yra sustiprinti širdį, patobulinti sielą, ką turime daryti, tai puoselėti gamtą, susitikti su žmonėmis, kad lavintume širdį.
Paskelbimo laikas: 2023-11-17
